Kestutis Grinius 2010 Gegužė 13 d.
Siūlau atsiriboti nuo „labai įdomaus dabartinio momento“ ir pagalvoti apie „nieką“.
2010 05 13
1. Pagrindinė žmonių problema, - tai jų požiūris į šiandien aptariamas problemas, ir jo esmė tame, kad mes net nesistengiame pažvelgti į rytdieną, atsižvelgdami į tas tendencijas, kurių dar iš mūsų pareikalaus rytdiena, ir kurios vyraus rytoj. Jei pateiktume pavyzdį, tai dabar visi bando išmatuoti naftą gabenančio tankerio su sudėtingiausiais paviršiais apimtis tik paprasčiausios 30-ies centimetrų liniuotės pagalba, o tokio instrumento pagalba neįveiksi nei tokių išmatavimų, nei įvertinsi paviršių, čia jau reikalingas daug sudėtingesnis instrumentas, na, sakykime, skaičiuojantis integralus, ar kažkas panašaus. O jeigu be vaizdingų pavyzdžių, tai beveik visi samprotavimai nukreipiami į įvykių aptarinėjimą šiandieninės paradigmos rėmuose, kurią sukūrė anglosaksai, ir šitos paradigmos rėmuose nėra atsakymo į klausimus, kuriuos mums iškėlė LAIKAS.
Žinoma, konstatuoti šiandienines finansines, valdymo, energetikos ir visokias kitokias problemas galima ir esamais instrumentais, ir visi džiaugiasi, kad tie, kas sugeba GALVOTI, tiksliai nubraižė grafikus ir sudarė lenteles, kalba apie greitą sistemos galą, ir viskas puiku, tik TOLIAU vėl samprotaujama tuose pačiuose rėmuose, lyg ir galimas ir savarbus „hiper“, dolerio, euro krachas, ir t.t. ir t.t. , o gal būt įvyks sistemos restartavimas kažkokiomis naujomis sąlygomis, buhalterio smegenyse gal tai ir realus variantas, bet gyvenime, manau, viskas vyks visai kitaip. Visi šie vystymosi variantai galimi iki tol, kol pasaulis vadovausis senomis žaidimo taisyklėmis ir klausimas tik , kiek laiko jis jomis vadovausis.
Paprasčiausiai, reikia prisiminti istoriją, ir viskas taps aišku. Romėnai, mąstydami apie gladiatorių rytdienos kovas, turbūt, irgi buvo nustebinti to pasaulio, kurį jiems atnešė barbarai, ir kuriame viešpatavo naujos taisyklės.
Štai, bendrais bruožais, esmė – reikia suprasti, kad gal jau laikas pradėti pamiršti mums įprastą pasaulį, išeiti už anglosaksų sugalvotos sistemos ribų, nes ji griūva, ir jau pradeda veikti visai kiti įstatymai ir taisyklės. Pavyzdžių krūvos, išdidūs Pabaltijo ekonomikos tigrai, Gruzija, Kosovas, ir esmė ne tame, kaip juos griovė, o esmė tame, kokie ten galioja dėsniai dabar, kokia ten gamyba, gyvenimo sąlygos ir t.t., jie jau gyvena vieną iš galimų „naujojo pasulio“ variantų, gal būt ir laikosi naujo pasulio įstatymų, tik mums atrodo, kad visur taip negali būti, GALI, ir jei į tai žiūrėsime kaip į variantą , tai mintis nukeliaus toliau.
Ir tada galbūt pavyks suprasti, ko iš tikrųjų dabar reikia bijoti, ir kam reikia būti pasiruošus, o ne konspektuoti įvykius, kurių jau turbūt nebevaldo tie, kurie visa tai sugalvojo, nors tie įvykiai ir labai domina šiandieninį žiūrovą arba dalyvį.
2. Viename iš kompiuterinių žaidimų, įsimenančiu pavadinimu „Civilizacija“, yra vienas etapas, po kurio ekrane atsiranda užrašas, siūlantis pasirinkimą: „Jūs pralošėte! Išeiti?... ne, aš padarysiu dar porą ėjimų...“
Štai šia tema ir noriu parašyti.
Pagal tai, kaip klostosi įvykiai, žaidėjas pasirinko dar keletą ėjimų.
Dabar skaitome 1 punktą ir bandome įsivaizduoti, kad mes jau rytdienoje ir iš ten žiūrime į šiandieną, ir ką gi matome?
Ogi matome tai, kad, kaip sakė senelis Leninas, bazė jau seniai pasikeitė, o antstatas – deja.
Čia pazyzdžių toli ieškoti nereika, viskas yra mūsų forume:
1. Finansai tapo internacionalūs, o jų valdymas sutelktas vienoje vietoje.
2. Informacija tapo internacionali, o jos valdymas sutelktas vienoje vietoje.
3. Gamyba tapo internacionali, o jos valdymas sutelktas vienoje vietoje.
4. Energetiniai ir mineraliniai ištekliai tapo internacionalūs, o jų valdymas sutelktas vienoje vietoje.
5. Kultūra liko nacionalinė, o jos valdymas sutelktas vienoje vietoje.
6. Valdymas visais lygiais degraduoja, nes „senasis mechanizmas“ jau nesugeba valdyti „naujojo pasaulio“.
Ir va šis 6-asis punktas pats reikšmingiausias šiandienos gyvenimo šventėje.
Toliau be paradigmos neapsieisime, kur gi be jos, mielieji.
Kai ant vėliavų parašytas vienintelis žodis – „masalas“, tai visa, kas šiandien vyksta pasaulyje, atrodo teisinga ir logiška, ir yra tik viena problema - su šia vėliava negalima ilgai eiti, nes po ja susirenka gyvuliai, nesugebantys šios vėliavos nešti, jie turi daug svarbesnių užduočių gyvenime grobstymų ir marodieriavimų pavidalu, ir kol egzistuoja „lochai“, nešantys vėliavą, gyvuliams gerai, bet problemos kyla tada, kai „lochus“ nustoja auklėti, ir pasilieka tame mėšle, kurį patys pridergė, o į šalį nueiti nėra kur. Truputį grubu ir kažkaip literatūriška ( be skaičių ), bet kaip tik svarbi prasmė, o ne skaičiai.
Ir štai šita liūdna visuomenės būsena nuvedė į tai, kad „Bolivaras dviejų neatlaikys“, visus išvaikė ir įkrėtė, o patiems protelio kaip tik globaliai grobti ir kurti sau piarą daugiau niekam neužtenka. O laikas kelia uždavinius, kur reikia „ne aviniško proto“, t.y. reikalinga žmonijos vystymosi paradigmos kaita, o ką čia gali pasiūlyti grobikas?..Teisingai – perkrovą. Tik vienas BET, indas su nuosavybės idėjomis, net nesvarbu kokiomis – visuomeninės ar asmeninės, ištuštėjo, IDĖJA reikalinga, o prostitutės ir grobikai jos iškelti negali, mūsų laimei.
Dabar, grįžtant prie esamos padėties ( čia ne apie paskutiniuosius įvykius ), jei sutiktume, kad paradigma jau išsisėmė, ir šios krypties judėjimo jau nebus, o jeigu ir bus, tai su augančiu pasipriešinimu BET KOKIAM veiksmui, na, grubiai tariant, kad atlikti vieną užduotį, be vykdytojo reikia dar turėti du pagalbininkus, tris tikrintojus, ir, žinoma, užtikrinti saugumą, dar nepamiršti reklamos ir pakuotės, ir gausis liūdna buhalterija.
Dar pora liūdnų pastabų apie tai, „kas kaltas“ ir „ką daryti“
Aš manau, visi turėtų suprasti, kad, žaisdami svetimame lauke, pagal svetimas taisykles, ir turėdami omeny, kad priešinga pusė tas taisykles gali bet kada keisti, jokių šansų laimėti, ar netgi teisingai prognozuoti žaidimą, nelieka.
Todėl visi samprotavimai „pasaulis grius, o ateis JIE ir t.t.“ žaidimo taisyklių kūrėjų adekvatumui neturi prasmės.
Tokių loginių kūrinių prasmė galima tik vienu atveju, kai „caras Kaščejus prie aukso džiūsta“, t.y. nuosavybę ( plačiąja prasme tai teisė valdyti pasaulį, o dar platesne – tai šiandieninė paradigma ) norisi išsaugoti, o kažkodėl nesigauna ( pasaulis pasikeitė, ir senieji dėsniai nebeveikia ), ir esmė tame, kad tame rate, kuriuo šiandien bėgioja „pažangioji demokratinė mintis“, sprendimo rasti neįmanoma.
Atvirai kalbant, ir Aš ir Jūs esame tame pačiame akligatvyje, tik kiekvienas matome save esant kitoje barikadų pusėje.
Ir dar kartą pasikartosiu, visa čia nupieštų įvykių eiga galima, bet ji vyks iki to laiko, kol pasaulis judės pagal anglosaksų sugalvotas taisykles, ir veikiančias jau palyginus ilgą laiką, ir, apskritai, nežinia, kada jos žlugs, nuo to priklausys „kaina“, kurią žmonija sumokės už kiekvienus paradigmos kaitos atidėjimo metus. Ir, mūsų gailesčiui, ji gali būti labai didelė, apie tai pamėginsiu parašyti kiek vėliau ( paprasčiausiai noriu pažymėti ypatingą šio klausimo svarbą ). Na ir paskutinis pastebėjimas ta pačia tema – turbūt niekas negalvoja, kad, turėdami teisę diktuoti taisykles, esantieji prie vairo negali sugalvoti „naujų“ taisyklių tam, kad išvairuotų situaciją – sugebtų, bet tik tada, jei sąlygos (bazė) išliktų, o ji pakito, štai kur visa akimirkos drama.
Taigi siūlau pagalvoti, o jeigu pasikeis ne tik žaidimo taisyklės, bet ir lenta - tikslai, iškelti visuomenei, na, leiskime, pelną kaip tikslą atšaukti visai ?Kaip visa tai atrodys šiuo kampu?
Pagarbiai
Kęstutis Grinius
|
