---
Kęstutis Grinius:civilizuotame pasaulyje pinigų veltui niekas neduoda, todėl būtinas piktybiškų skolininkų eliminavimas iš eurozonos
2010 04 17
Kai eurozonos šalys ir TVF pagaliau susitarė padėti Graikijai, balansuojančiai ant defolto ribos, daugelis apžvalgininkų paskubėjo pranešti, kad krizė baigėsi: Graikijos obligacijų kursas kyla, jų pelningumas mažėja. Skolų problema išspręsta? Deja, ne. Ir Graikijos „išgelbėjimo“ diena gali tapti eurozonos galo pradžia.
Eurolyderiai šįkart sulošė į priekį: pralenkė patys save. Eurozonos šalių finansų ministrai nesulaukė eilinio susitikimo, kuris turėjo įvykti balandžio 16 dieną, ir suderino pagalbos Graikijai klausimą nuotoliniu pasitarimu, dar ir per išeiginę dieną. Reiškia, klausimo tikrai nebuvo galima atidėti. Praeitą savaitę Graikijos bankai paprašė iš vyriausybės dar 14 mlrd. eurų, Graikijos obligacijų kursas krito iki rekordiškai žemo lygio, o agentūra Fitch šalies reitingą sumažino iškart per du laiptelius ir išsaugojo neigiamas prognozes. Spekuliantai atsigavo, iškilo reali grėsmė kilti panikai tarp investuotojų ir Graikijos bankų indėlininkų. Išmušė valanda priimti sprendimus...
Europos ministrai tik konkretizavo pagalbos planą, kurį valstybių vadovai patvirtino kovo pabaigoje. Dabar tikslai žinoma, kad eurozonos šalys pasirengę iškart pareikalavus, Graikijai skirti iki 30 mlrd. eurų ( žinoma, daugiausia – 8,4 mlrd. – duos Vokietija ). Dar 15 mlrd. eurų numes TVF. Ir iš viso Atėnai jau turi 45 mlrd. „pigių“ eurų tik su 5% metinių palūkanų. Ir tai ne apiplėšimas iš valiutos sąjungos brolių pusės, o būtent pagalba, nes paskutiniu metu Graikija galėjo skolintis jau ne su 6%, o netgi 7% metinių palūkanų, kas tikrai nepakeliama šaliai, velkančiai 400 milijardų skolą. Civilizuotame pasaulyje veltui niekas pinigų neduoda, taip kad žodis „pagalba“ šiame kontekste neturėtų klaidinti. Eurozonos šalys padėjo, kaip galėjo.
Beje, noras gauti procentus joms buvo visai ne pagrindinis stūmoklis. Savo sprendimu jos, pirmiausiai, siekė stabilizuoti padėtį. Ir padarė pažangą. Spekuliantai sulėtino apsisukimus, investuotojai nusiramino, euras mažumėlį paaugo dolerio atžvilgiu. Dabar Graikijos vyriausybė galės, kaip ir anksčiau, skolintis pinigus rinkoje mažesniais procentais. Minėtosios pagalbos pateikimo gal ir visai neprireiks.
Oficialieji Atėnai nepailsta tvirtinti, kad pagalba jiems nereikalinga – susitvarkys patys. Beje, tai dar didelis klausimas. Tik balandžio mėnesį Graikijai teks padengti virš 10 mlrd. eurų skolos obligacijas, o gegužę – 13 mlrd. eurų, o per metus teks išmokėti 53 mlrd. eurų. Be to, savo jėgomis – karpant išlaidas, kas labai skausminga gyventojams, - Graikija sugebės sukrapštyti tik 1 mlrd. eurų. Dabar gi eurozonos sprendimas sumažino Graikijos skolų procentus, ir Atėnai gali tikėtis pritraukti sąlyginai pigius pinigus. Bet ar ilgai truks šis atokvėpis? Kreditinis Graikijos reitingas vargu ar artimiausiu metu pagerės, o procentai vėl gali išaugti. Taip kad penkiaprocentinės „draugų pagalbos‘, greičiausiai, prisireiks. O, gali būti, kad ir ne tik jai.
Visa bėda tame, kad ties Graikija eurozonos ir Europos sąjungos skolų problemos nesibaigia. Visa eilė šalių demonstruoja beveik graikiškus biudžeto deficito ir valstybės skolos rodiklius. Leistiną valiutų sąjungos valstybės skolos limitą – 60% BVP jau sėkmingai peržengė 16 ES šalių. Kai kuriose iš jų – išskyrus Graikiją – tai Italija, Belgija, Islandija, Portugalija ir Prancūzija – jis jau visiškai priartėjo arba netgi perkopė 100% metinio produkto. Ir vis dar auga dėl biudžeto deficito, kuris, savo ruožtu, ženkliai viršija 3% limitą. Ispanijos, Latvijos, Islandijos ir Didžiosios Britanijos deficitas sustojo ties 10% BVP riba, Portugalijos ir Lietuvos – visai priartėjo prie šios reikšmės. Dauguma skolininkų faktiškai neturi perspektyvos išsikapanoti iš šitos duobės: pas juos neigiamas mokėjimo balansas. T.y. jie gyvena skolon.
Taip kad padėti teks dar daug kam, juk precedentas sukurtas. Dabar skolininkai išsirikiuos į eilę, ir kas jiems skolins – neaišku, nes ir pačios Vokietijos biudžeto deficitas sudaro 5% BVP. Bet padėti teks, kitaip eurozona vėl susidurs su „graikiškuoju scenarijumi“, tik dar didesniais mastais. Graikijai tenka tik 2,7% eurozonos BVP, o, tarkim, Ispanijai – 11,7%. Tai gal Vokietijai reikėtų pradėti skolintis pinigus rinkoje su savo mažais procentais, kad paskui juos perskolinti kitoms su daug didesniais? Deja, tokia schema ilgai neveiks: labai greitai reitingų agentūros viską išlygins, ir Vokietija praras savo privilegijas.
Kitas sprendimo variantas – tai piktybiškų skolininkų eliminavimas iš eurozonos. Tam jau dabar morališkai ir procesiškai ruošiasi valiutų sąjungos narės. Bet čia reikalingas eiliškumas: išvaryti teks ne tik Graikiją, o ir dar daug kitų šalių, kurios ardo vieningos valiutos stabilumą, nors tai ir labai skaudžiai pakenktų jų įvaizdžiui. Bet galų gale visiems bus lengviau: eurozona taps labiau susitelkusi ir disciplinuota, o išvarytieji skolininkai gaus galimybę pataisyti savo finansinę padėtį savarankiškai – jie vėl turės savo nuosavą valiutą, kurią galės devalvuoti, kiek tik panorės, turės savo centrinį banką, kuris reguliuos diskonto tarifus.
Gali būti, kad, bėgant laikui, likusieji eurozonos nariai netgi ims pavydėti tiems, kuriuos jie išvarė. O tie, kurie nespėjo įsivesti euro, su palengvėjimu atsikvėps. Juk skolų krizė išsivysčiusiose šalyse tik prasideda, ir nepaslankiai Europos valiutų sąjungai ji smogs ypač stipriai. Šiais metais eurozonos šalys turės išmokėti 1,63 trln. eurų skolos. Turbūt daugelis iš jų svajoja apie devalvaciją. Bet devalvuoti euro jie negalės: Vokietija, dėl euro atsisakiusi savo superstabilios markės, to nė už ką neleis. Reiškia, vyriausybės, kad aptarnautų savo skolas, turės vėl ir vėl skolintis, prarasdamos viltį sumažinti biudžeto deficitą, ir tuo dar labiau įsiūbuodamos valiutų sąjungos valtelę. Vienu žodžiu, eurozonos laukia sunkūs laikai.
Kęstutis Grinius
|
